Į Rotušę susirinko menininkai ir įžymybės
Kaip ir kasmet Čiurlionio fondas paskelbė savo apdovanojimus metų šviesuoliams, menininkams, kultūros veikėjams. Į apdovanojimus Rotušėje susirinko ir meno, kultūros žmonės, ir šviesuoliai, ir populiarios žvaigždės.
Vyko oficialios kalbos
Pirmiausiai garbūs asmenys pasakė kalbas. Taip pat ir Čiurlionio fondas, jo atstovai, tarė kelis žodžius. Aišku, visi sakė, kad taria tik kelis žodžius, tačiau tų žodžių būdavo ir daugiau. Man taip pat teko pasakyti kelis sakinius. Kaip turbūt ir visi kiti, prieš tai galvojau kokias dvi dienas, ką ten pasakyti prie to mikrofono. Juk, kai įsivaizduoji viską iš namų, tai atrodo taip reikšminga – ar tu pasakai pokštą, nuo kurio visi mandagiai nusijuoks, ar tu pasakysi nesąmonę, kuri tave kompromituos. O gal pasakysi kažką, ką žmonės išvis neprisimins tau sakius. Norėtųsi padaryti įspūdį, ir kai namuose repetuoji tą kalbą, kurią sakysi per Čiurlionio fondo surengtus apdovanojimus, viskas atrodo be galo reikšminga, tarsi visas pasaulis suktųsi tik apie tave. Galų gale, tu supranti, kad yra viskas daug sudėtingiau, nes, kai jau pasiruoši savo dviejų minučių kalbelę, o paskui ateini į tą vietą, kur turi pasakyti, pamatai visus tuos žmones, viskas apsiverčia. Staiga supranti, kad kiekvienas ponas su kostiumu ir kiekviena dama su prabangia suknele iš tiesų mažiausiai ko nori, tai girdėti tave kalbant prie mikrofono. Gal jie ir norėtų susidaužti taurėmis ir pasikalbėti su tavimi nuoširdžiai apie gyvenimą, bet argi jiems įdomu, kokį universalų, visiems vienodai tinkantį žodžių pusfabrikatį tu paruošei čia, kur pasakysi tuojau? Jiems tai turbūt nėra įdomu, ir tai gal įdomu yra tik tau. Staiga atrodo, kad iš tavo dviejų metrų ūgio liko tik koks metras šešiasdešimt, o paskui ir išvis mažai. Pasistiebęs plonu balseliu ištari pasveikinimo žodžius menininkams, ir prižadi sau, kad daugiau niekada apie tai negalvosi, neprisiminsi to, nekelsi sau gėdos dėl to.
Malonus vakaras
Tada prasideda malonus vakaras, nes juk Čiurlionio fondo iniciatyva čia visi sukviesti ne šiaip sau. Niekas iš tiesų nenori klausytis oficialių kalbų, iš mandagumo juoktis ir ploti. Norisi to tikro gyvo bendravimo, kuris randasi čia pat, ragaujant patiekalus nuo stalo, gurkšnojant vyną, sutinkant mielus veidus, pasisveikinant. Pamažu jaučiu, kaip man grįžta kažkur nusitrynę ūgio centimetrai, ir aš vėl grįžtu į save, į savo įprastą būtį.